BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Arba dažnai, arba labai dažnai, arba jau įprasta

Kaip aš tvarkausi savo mašiną, būtų galima kurti serialą. Atrodytų, kad gal ir įmanoma, kai skaisgiriai taip myli blondines ir skiria joms eterio kasdien bent po pusvalandį, kad išsiaiškintų, kas gi vis dėlto nori
kokią pusgarsią pusžvaigždę nužudyti. O norėčiau visai ir aš. Jau dabar. Ir kad jau klausia (siūlo?) vis taip įkyriai, nuolat ir primygtinai. Bet reikia suprasti, nėra lengva šviesiaplaukėms. Vis tie pagrįsti, pusiau-pagrįsti ir kartais netgi ir nepagrįsti stereotipai.
Nuvažiuoju į autoservisą ir mėginu aiškinti, jog negeri garsai girdisi. Kad man girdisi, ir girdisi, ir tik tai man vienai girdisi, mėgina išaiškinti vyrukai angare. Tuomet aiškinti mėginu ir aš, kad girdisi ne todėl, kad girdisi, o todėl, kad tikrai girdisi. Prasideda klausimai tokie maždaug: o ar važiuoklės tai garsas, iš pavarų dėžės sklinda, guoliui kažkas nutiko, o gal gumelių/spyruoklių/blablabla problema? Tada vyksta mėginimas sugrįžti į savus vaidmenis ir išsiaiškinti, kas čia meistras ir kieno prašoma pagalbos sutvarkant gedimą. Dar penkiolika minučių vyksta diskusija apie tai, kad būtų gerai jei jie patys sėstų ir pavažiuotų, išgirstų ir išsiaiškintų, kur problema. Ir dar penkiolika minučių. O aš vis dar stoviu su savo problema, tiesiai priešais su darbo pasiūlymu. Kažkur girdėjosi, kad darbo (ar tai noro dirbti) trūksta, o čia tokia puiki proga – mano pasiligojęs mašiniukas. Ir paaiškėja, kad laiko penkis metrus pavažiuoti juo, meistras neturi. Paaiškėja, jog ir aš laiko (ar tai noro apturėti daugiau laiko ten) nebeturiu ir išvažiuoju.
Norėčiau būti suprasta teisingai, man labai patinka žmonės, gyvenantys stereotipais. Jie kažkokie aiškiai jau patirties turintys, susidūrę su vienokiom ar kitokioms situacijom. Na, ir kas, kad nieko gero, jog jos buvusios tokios vienodos, kad elgesio modeliai susidėlioję ir jie patapę tokie nekeistini ir nekoreaguotini. Aš irgi turiu savo stereotipinį automechaniko portretą, kurį aplenkiu, kai vežu automobilį į gydyklą. Mano mašinos gydyklos šeimininkas turi būti lietuvis, o jo darbuotojai neturi būti rusakalbiai. Viskas. Šventa. Neikeistina ir nekoreaguotina. Ir tuomet ir tik tuomet išvengiama visokiausių „už patvarkymas bus šimtas litukas“ ir nepasitenkinimo į mano „o kur bus čekiukas?“

Patiko (12)

Rodyk draugams

Komentarai (4)

  1. inas:

    Žinok, prajuokinai su tuo “barbariniu” gydyklos drarbuotojo sakinuku. Nurijau, kaip tikrą barbarisą… Man tai taip neįprasta, gal, kad ne Vilniuje gyvenu.:) Tačiau man labai įprasta, kad ir aš bildesius girdžiu, kurių negirdi daugiau niekas, o tech. apžiūros metu gaunu dar gi ir pagyrimą už labai tvarkingą transporto priemonę ir vos tik išvažiuoju iš jų angaro maniškėje ir vėl kažkas bilda… :)) Jau prisigalvojęs buvau, kad man tik vienam tokie reiškiniai dedasi… :)
    Beje, noriu pasidžiaugti pokyčiais: nauja spalva, naujas išplanavimas… Nors aš pasiilgsiu geltonos… :)

  2. Matau, gana neblogai nusimanai apie mašiną.

  3. inai, tai kad bildesiai, krebždesiai ar tai ūžimai-cypimai buvo! Tik va ponai bei ponaičiai patingėjo tikrint! Kai pasėdėjo šalia, kai pavežiojau, išgirdo. Su mano pagalba, netgi detalę, kurią veikiausiai artimiausiu metu reikės keisti, įvardijo!
    O išvaizda kitokia, taip, keičiu truputuką kailį :) Na, bet negali sakyt, kad jau taip visai visai ne geltona…
    ALGdai, šiek tiek truputi vos vos.

  4. sveika. neseniai prisijungiau prie svetainės blogas.lt ir labai tikiuosi, kad palaikysi mane ir paskaitysi mano rašliavas

    inspirationfromsongs.blogas.lt

Rašyti komentarą