orai.RytasVakare

Jei nuoširdžiai nebeapima nuoširdi panika kažkokioj tai lovoj, kažkokioj tai šaly, kiekvieną kartą, kai atsibundi, tai jau atsibūta. Tikrai. Bet šiaip Londonas priima svetingai. Tik nevisai taip, kaip lietuvis tą svetingumą suprastų: kotletų ant stalo nepatiekia. Blogai. Gėrimais taip pat reikia pasirūpinti pačiam. Labai blogai. Ir apnakvyndinimas negarantuotas. Ir už viską susimoki pats ir labai savarankiškai. Ak, labai nesvetingas miestas. Tarkim.
Tikėtis, kad Londonas apskritai bus panašus į Lietuvą – tokią pagyvenusią, mažutę bobutėlę su raugintais kopūstais kaip garnyru prie visko ir siūlomom atrakcijom, tokiom kaip pasivaikšiojimu takais – nereikia. Čia ir todėl, kad svečių šis Seras Londonas sulaukia kasdien ir daug, neišgali visų sužiūrėti, ir dar todėl, kad pats jis vienas, būdamas didelis Seras, yra didesnis už mūsiškę senyvąją bobutelę ir kitas dvi Baltic States kartu sudėjus. Todėl nereikia manyti, kad jis pasikėlęs, jei kada iš aukšto pasižiūri, tai tik todėl, kad jam tiesiog iš aukštai žiūrisi.
Ir oru geru rūpinasi sutinkant. Nors šeimininkas maivosi (turbūt) prieš kiekvieną, tad kliedi, kad ak, čia šiaip jau lietinga paprastai, čia jūs atsivežėt tą giedrą dangų ir malonią šilumą. Užtat net man, žmogiui, kuriam sakoma “nelėk“ ir “palauk“ dažniau nei kiti malonūs žodžiai, leidžia pasijusti flegmatiška būtybe. Kylant ir leidžiantis eskalatoriais lipinėju ir aš, bet taip lėkti dar neteko. Ir nebenoriu, kad tektų, nes jausmas toks, kad tampi iliustracija posakio “galvos netekęs“, nes nuosavos kojos arba tiesiog žmogių srautas nuneša kūną, bet galva su visom kažkiek protingom ir kažkiek neprotingom mintim pasilieka ten, ant laiptų, koridoriuose, gatvėse, tarp kitų žmogių. Ir pagrindinis uždavinys tampa likti su savimi pilna: kad rankos ir kojos dirbtų sutartinai, galva su visu skalpu - ant kaklo.
Užtat Seras L gali teikti pasiūlymų daug pamatyti, susipažinti, pasijausti absoliučiam kosmopolitui, tikram pažįstamam, draugautis netgi. Ir gali nesiūlyti, bet vis tiek, jei tik nori ar kitaip tau nesinori, lygiai taip pat sėkmingai, tik žymiai paprasčiau, gali pasijausti atsilikėlis. Ar bent jau čiut čiut atsiliekantis. Nes kaip ten bebūtų, jei sapnuojasi lietuviškai, tikėtina, jog esi augintas tos bobutėlės su cepelinais vienoj rankoj ir kryželiu siuvinėta nosinaite šluostyt tau veidelį, kitoje. Ir gerai. Nes gerai visaip, jei tik taip tenkina.

Su praėjusiom ir ateinančiom ir su visom dienom kitom, kai gaunat dovanų!

Aš tai gavau daug vienodų ir/ar panašių dovanų, todėl esu labai laiminga. Nes. Vadinasi, arba mane supa labai jau supratingi žmogiai, arba aš aiškiai išsireikalaut pasakyt, ko noriu, moku. Ir abu variantai vis tiek yra neblogai. Ir visus kitus kartus, dabar jau žinosiu, kad reikia pateikinėti skirtingus reikalavimų pageidavimų sąrašus. Ir tada dar daugiau dovanų gausiu. Ir tai tikrai gerai, sakyčiau.

O blogai yra tai, kad mano dovanos buvo kam netiko. Į siūlymus atiduoti tiems, kam patiktų, buvo supykstama. Tada supykstanti visa tokia būdavau ir aš. Bet pykau aš jau nuo seniau, tad nesiečiau su šventėm. O gal ir siečiau, nes vis geriau nei su savim pyktį sieti. Tad va.

P.S. vienoj iš besikartojančių dovanų parašyta (vertinys, ne citata): Mokantys gerti, geria vyną. Nuo kitų gėrimų greitai pasigeriama. Bet ir nuo vyno pasigeriama irgi.

Dieną prieš šią vienas žmogius sakė, jog mane sumaišė su kita. Sakė: ‘- Oi, kaip apsipažinau. nes oi, kokia panaši toji buvo!’ Lig šiolei niekad niekas nesakė, jog į kažką panaši esu. Nors ir dabar nesakė. Sakė, kad toji labai panaši į mane. Ai, tada viskas gerai.

Tai klausiu, prisidengusi susidomėjimu ir atjauta (o gi iš tiesų tai tik noriu pasijuokt), tai kaip gi ten viskas buvo. Nelabai įdomiai šiaip. Pamatė kažkaip ne taip ir pamanė tikrai ne taip ir kai užkalbino, tai viskas paaiškėjo. Tik sako, kad išsyk kilo įtarimas, nes kažkokia nemaloni toji buvo, sako: ‘- Tai ir pagalvojau, kad gal ne ta!’

Paskui, kai perpasakojau šitą nutikimą, tai baisingai nustebo aplinkiniai manieji. Ne todėl, kad kažkokia baisia panaši vaikšto - nieko čia baisingai specifinio many, tik pasakė gi, kad kažkaip labai jau keista, nes kas ten, kas - ar čia maloni kažkam? Paskui keista jau ir man. Šiaip tai man pačiai atrodo, jog saviems ir esu maloniausia. Atrodo. O čia pykš pokšt - žiū jie abejoja.

Bet paskui, jau dar paskiau susiparatau, tipiškai čia aš: maloni dalykiškai, vėliau maloni draugiškai, paskui maloni visada, nes man malonu būt maloniai pasidaro, paskui užlipa ant sprando ir ko tai sunku pasidaro būt maloniai, tai nusipurtau. Ir kai jau nusipurtau, tai vėl gerai, tik nupurtytasis sako - oi, kaip nemalonu.

Atsiskaitymas man po mažiau nei po 130 minučių, o aš vis dar skaitau kažką labai prasmingo. Ir nieko nesuprantu. Ir verčiuosi kiekvieną žodį. Iš pradžių atkakliai naudojuosiu bilingviniu žodynu. Nes taip gi lengviau nerasti. Tuo mes su žodynu esam labai jau panašūs - abu nepažįstame man reikalingų žodžių. Ir čia mes (aš ir mano žodynas) turime bėdelę. Bet kaip sako vienas mano pažįstamas ‘bėdas reikia vadinti iššūkiais’.

Tad turime iššūkį. O iššūkius reikia įveikinėti (čia aš vis dar nesuprantu, koks gi skirtumas nuo bėdos, bet) - pasiimu monolingvinį, anglų-anglų žodyną. Ir tik tada (po kokio pusvalandžio dar) ateina supratimas, kad tas kažkas labai prasmingo šiaip jau lotynų kalba parašyta. Ir kaip ir priklauso nelabai suprasti.

Mano aplinkoj tai vadinama ‘būkle’.

Panašios būklės kolega rašo paryčiais ‘labas rytas’. Ir tipo cha cha. Na, tarkim - cha cha. Paskui pripratina prie dainos:

Ir tik dar paskui sugalvoja, jog man būtų buvę visai įdomu būti buvusiai praneštai, kad čia iš Twilight’o. Ai, o dar paskui sako: ‘Nugi einam į naują dalį, ką?’. Taip, būklė. Jau vien todėl, kad tas būklinas kažkur sugalvoja eiti - būklė, bet na, kam gi man šitaip. Oi, pala, pirmiausiai turbūt reikėjo sureaguot, kad į Twilight ir tai pripažinti kaip būklės įrodymą.
Irgi būklė.

Užtat esu Minesweeper asė. Šiaip jau seniai, bet dabar vėl duodu rekordų. Tai labai savim didžiuojuosi.

Aš nesuprantu, kodėl geriems žmogiams nutinka baisūs dalykai. Na, kad pour example ir aš – tokia gera, tokia gera ir niekam nieko blogo nepadariusi: nei aš ką kada nors nužudžiau (nors norėjau), nei pavogiau (nors galėjau), o ir namo nei sykio neščia negrįžau. Ir man vis tiek nutinka negerų dalykų. Čia matyt tik todėl, kad žmogiai ne visi tokie geri. Arba jie geri, tik patys to nežino ir todėl sau leidžia elgtis ir negerai. Ak, tas nežinojimas!

Bet apturėjau progos viena pabūti. Čia aš sumaniau prisiminti paskutinį sykį, kada buvau ką nors veikusi viena. Ir atmintis mane apvylė. Tuštuma. Ir vaikščioju sau viena gatvėmis. Ir keista taip. Ir nesmagiai visai nesijaučiu, o ir kiti žmogiai dažnai po vieną prasieina. Ir nieko. Ir niekas manęs neklausia, kur aš draugą pamečiau, kad viena sau esu. Ir tikrai nieko tokio.

Bet nuotaika buvo labai prasta. Oi, labai.

Kavinėje visą amžinybę nesulaukiau net meniu. Automobilis čiut nepervažiavo kiaurai. O balandžiai, tos skraidančios miesto žiurkės, privertė susilenkti, kad tik skalpo skrisdami  man nenuneštų. Ir kilo mintis, kad gal tiesiog aš šiandien esu nematoma. Juk visą dieną niekas su manimi nesisveikina, niekas neišgirsta, niekas nesišypso. Ir pradėjau galvoti, kad būtų labai smagu naudotis savo nematomumu ir ką nors gero, oi ne, geriau – ką nors blogo padaryti! Ir nuotaika išsyk pakilo. Paskui, man regis, net šyptelėjau.

Ir viskas sugriuvo.

Praeidama pro bobutes buvau apkalbėta, sako viena kitai: “Va, pažiūrėk kokia daili mergaitė”. Apsižvalgiau. O aš tai nieko nematau. Eilėj užkalbino kažkoks vaikinas. Aš žiūriu į jį tokiu žvilgsniu, maždaug “aš-šiandien-nematoma-ar-nematai“ ir tikiuosi, kad jis moka jį perskaityti. Ir paskui, jau visai paskui pribėga šuo. Jis, vargšas daiktas, aišku nežino, kad aš nemėgstu šunų. Ypač pribėgančių šiaip. Ir žiūri jis į mane. Ir žiūriu aš į jį. Ir suprantam abu, kad vienas kitą matom. Ir suprantu aš dar ir tai, jog nebesu nematoma. Jog baisingai įdomi pasidariau bet kam ir daug kam. Ir būtent tą akimirką, kai mano pačios sumanymai ir mintys pasidarė įdomios man pačiai.

Rytas buvo geras, vakarai truputį atsiduoda, bet orai geri, dėkui.

Žalia yra žalia, bet vistiek kam nors ji nepatinka. Ir nors nesuprantu kaip, kažkam juk nepatikti gali ir mėlyna. Ir visgi, gal tai tereiškia, jog iš tiesų mes abu, aš ir žmogius, kuris nemėgsta mėlynumo, matome skirtingai. Ir tiesiog tą vargšę mėlyną, ar mano atveju – kokią violetinę, spalvą, kuri nemylima asmeniškai, priskiriame prie visų dalykų, daiktų ir derinių, kurių nemėgstame. Ir dar tas pasakymas, kad bet koks mėlynas atspalvis - fu, nes tai tokia šalta spalva. Gal ir šaltumą pridedame įsivaizduojamą prie to, kas, mūsų manymu, yra šalta. Ir negerai. O ir šalta. Tad, vadinasi, negerai – irgi tik išsigalvojimas.

Mano vienas draugas tik dabar, sulaukes šimtmečio metų, sužinojo, jog neskiria spalvų. Tiesiog priprato, išmoko, jog vienoks ryškumas yra vadinamas „raudona“, kitoks – „rausva“. Ir viskas. Ir gyvena. Ir jam atrodė, kad jis skiria. Kai pradejome žaisti su spalvom, jų deriniais ir mėginau išsiaiškinti, ar jis mato tai, ką aš matau, paaiškėjo, jog ne. Ir jis vis tiek tai neigė. O tiesog žmogiaus tinklainės receptoriai neįgalūs, ir nieko tokio. Nežus šiandieniniame pasauyje dėl to. Del kitko, tai maža ką, aišku.

O kas, jei aš pradėčiau vardinti, neįgalumus. Nes labai sunku susivokti, kad kažkur galimybių neturi. Su manimi, žinoma, nėr ko lygintis, aš pusę gyvenimo praleidau maišydama spalvas, kad išgaučiau tą nuostabų, patį tinkamiausią atspalvį. Ir kai tai visgi pasiekiau, nusispalvinau plaukus visiškai juodai. Vargšai akligatviai, juos pamatę, visi nusisuka apsisuka, kad galėtų palikti.

Oras geras. Kartais vėsu, kartais ne. Žada lyti, kai nelyja. Kartais ne.

…………………………………………………………………………………………….

Nepasitarusi su protingais žmonėmis, aš retai kada išsidirbinėju. Na, bent jau savęs tai visuomet atsiklausiu. Ir į pasiteiravimą, ko tikrai tikrai nereikėtų rengtis, einant į varžybas, sulaukiau atsakymo – pižamos. Ok, pižamos nesirengiau, nes šalta biškutuką su ja būtų. Kitas variantas buvo kažkas á la White tie Dress code.

Ir įžygiavau, veik įplaukiau su ilgiausia ir puošniausia suknele pasaulyje. Tam pasaulyje, kuris egzisrtuoja mano drabužių spintoje. Esu aš girdėjusi apie mergaites, kurioms ir šiaip ir taip kartais, o kartais ir dažniau nei kartais, prasilenkia idėja, kur eina su mintimis, kaip apsirengti. Bet aš tai nelabai iš tų, tarsi. Greičiausiai čia bus man pirmas kartas. Ir ak, kokia jauna visgi esu, jei ir man dar pirmų sykių tebebūna!

Ir viskas tik dėl visiško neįsivaizdavimo, kaip dar stipriau parodyti, kaip stipriai man dzin tas krepšinis. Išmaldautas dėmesys ir tik tiek. Nes buvo čia kažkada, jog gėles bijodavau namo parsinešt, mat ak, kaip baisu – suerzinsiu, o gal(!) - o ne(!) - o kaip baisu(!) – dar ir įskaudinsiu.

Trečią savaitę gėlės merkiamos visai matomoj vietoj. Ir visas tris savaites, atrodė visgi, kad jos nematomos. Tik apsireiškimas „šitos jau nuvyto, vazą gali atlaisvinti“ pareiškimu pareiškė, jog reiškinys egzistuoja. Tik, o, egzistencija, kokia tu vargšė!

Jei būčiau blog‘o įrašas, būčiau apie save.

Jei būčiau miestas, būčiau Vilnius, perspektyvus, kada nors tapsiantis Europos kultūros sostinė.

Jei būčiau knyga, būčiau pseudomeilės-pseudonuotykių romanas, svajojantis tapti medicinos vadovėliu.

Jei būčiau spalva, būčiau melsva, norinti kada nors būti ryškiai geltona, ar bent jau chaneliškai juoda.

Jei būčiau apavas, arba aukštakulniai vairuojant automobilį būčiau, arba botai per balas.

Jei būčiau noras, tai - išsimiegoti, jei būčiau didžiausias noras, tai dar ir susapnuoti.

Jei būčiau vėjas, būčiau rytvakarių. Ir viskas.

Jei būčiau žurnalas, būčiau dvylikametės savadarbis iškarpų Vogue, greičiausiai „Vogue Germany“. Jei ne dvylikamės, tuomet ekonomikos žurnalas. Apie ekonomiką.

Jei būčiau augintinis, būčiau vaiduoklis, kažkada miręs devyniom sekundėm vėliau nei šeimininkas.

Jei pasisektų būti skaičiumi, tai tikrai tikrai būčiau devyni – vienas laiptelis iki dešimt, bet pakankamai status, kad netapčiau dviženklis.

Jei būčiau kupiūra, tai – Vydūnas. Nesikuklinant.

Jei miestelis būčiau, tai 95-ųjų Skuodas žinantis, jog greit, jau visai greit, Schengen‘o dėka nebebus pasienio.

Jei būčiau astralinė projekcija, tai tik apie mane nieko nenutuokiančio žmogaus.

Jei būčiau mėnuo, būčiau gegužė, nesulaukianti lapkričio, jo baisiai nekenčianti, bet vis tiek laukianti.

Jei būčiau šventė, būčiau gimtadienis, amžinai konkuruojatis su Kalėdom ar Naujaisiai dėl svarbiausios metų šventės vardo.

Jei būčiau šalis, tai Lietuva. Siekianti būti geresnė.

Jei būčiau jausmas, būčiau akimirkos, užsitęsiantis dar vieną ir taip užimantis kitos akimirkos laiką.

Jei būčiau pastatas, būčiau loft‘as, toks kažkada buvęs gamykla, paskui uždaryta, norėtas nugriauti, bet pamirštas. Dabar gyvenamas, bet su visose savo sienose, lubose, grindyse talpinantis tonas asbesto.

Jei būčiau rūšis, būčiau kasdieniška, sutinkama kiekvieną dieną, tačiau nesutinkanati, kad jos nereikėtų įrašyti į Raudonąją knygą ir taip apsaugoti nuo išnykimo.

Jei būčiau medis, būčiau pakėlės. Kiekvieną kartą, pamatęs, praeinatį žmogų, žvėrį arba žmogų-žvėrį, pagalvojantis, jog nekristų turbūt taip į akis, jei augtų taip paprasčiau, tiesiog tarp kitų medžių, kokiame pušyne.

Jei būčiau vardas, tai koks mitologizuotas, iš pasakų ar tautosakos, bet prašant ištarti jį garsiai, prisistatant naujam žmogui, būčiau vis kitas.

Jei būčiau priemonė, tai būčiau antistatikas. Žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį juo būčiau.

Jei būčiau klausimas, tai būčiau kylantis iš atsakymo. Jei būčiau dažniausias savo pačios klausimas, tuomet – „Koks skirtumas (tarp…)?“

Na, o jei būčiau blog‘o įrašas, tai būčiau apie save. Tik pabaigoje prisiekčiau visais šventaisiais, jog tai apie mano pažįstamos kaimyno pusbrolio tetos devinto vyro, šiuo metu gyvenančio Stoholme nesantuokinę dukrą. Ne, tikriausiai, paskyčiau, kad apie sūnų.

Kol pati nedirbau, (nu mokslas – irgi darbas, bet man tai greičiau laisvalaikis. dažniausiai, hmm), tol nepatikliai žiūrėdavau į kiekvieną, kuris skųsdavosi, kaip sunku dirbti. Galvodavau maždaug: sunku, tai dirbk, ką moki ir nebus sunku. Bet va štai, kai tik žaidybiniškai spjaudai ir gaudai (pati, beje, esu nepralenkiama spaudytoja), tai ir prasilenkdavo su realybe keliai. O realybė ta, kad ir man sunku dirbti. Ir ne pats darbas sunkiausias, o tai, kad visuomet atsiranda žmogių – piktų arba kvailų (jei taip, tai, žinokit, geriau jau piktų), kurie trukdo.

Ir tas trukdymas nebūtinai tiesioginis, kai prieina žmogėnas ir “bur bur bur” kartoja į ausį. Bet būna ir taip, aišku. Dažniau nei retai, prireikia taisyti kitų klaidas, aiškinti jiems ką nors, gaišti dėl tų klaidų, tikrinti, kontroliuoti ir maldauti, kad taip nebedarytų. Daro vis tiek. Tada melstis belieka. Bet nu vis tiek daro.

Įspėjo mane geri žmogiai, sakė - nemylėk tu tų aityšnikų! Bet nu kaip šitaip, kai jie tokie nuostabūs. Mūsų biuro IT berniukas toks fainas, padaro klaidą, dar vieną, paskui dar padaro. O aš, žmogius, kaip ir su kompiuteriu dirbantis, man tas daiktas visai reikalingas. Bet aityšnikas sako: - Tu palauk. Laukiu. Biškį vėluoja. Na, bet tarkim. Kas tos 6 valandos, ane? Kai sulaukiu savo pagrindinio darbo įrankio, pargrįžusio namo (mūsų abiejų - mano ir mano kompiuterio namai yra mūsų darbas, jeigu ką), daiktas vis dar ligotas -neįsijungia programa. Išsikviečiu vėl pagalbininką. Jis pataiso. Išvažiuoja. Aš jungiuosi kitą programą, bet ji sako: “Oi, ne vaikyti, aš nesijungsiu!” Vėl kviečiuosi pagalbininką. Ir taip dar sykį ir paskui dar vieną. Aš čiut čiut pikta, todėl laikausi atokiai. Tas IT berniukas, irgi piktas, bet jis vienas iš tų, kur kai nepatenkintas, tai ir parodo, kad visi visi žinotų apie jo nepasitenkinimą. O paskui dar ir pasako, nes “o ne, kas gi bus, jei ne visi bus pastebėję?!”

Ir toks visas visas piktas ir pretenzingas, pasiveda jis mane į šoną ir sako: „Tai gal jau dabar viskas?“ , o aš: „Na, jei viskas, tai daugiau ir nebereiks kviestis“. Vaikino veidas persimaino, įsiūtis semia krūminius. „- Tai eik dabar, viską patikrink, pasakyk, ar gerai ir jei kas negerai, tai pasakyk, ką sutvarkyt!“ (pastaba: šioje vietoje staigiai buvo persimesta iš “Jūs” ir tariamosios nuosakos, tokios kaip mandagus „ar galėtumėtė“ į “tu” ir liepimą)

Taip jau gyvenimas susiklostė, čia gal blogas auklėjimas, gal šiaip blogas vaikas aš, bet nurodinėjimai man nelabai. Tad teko man jam pasakyti, ką dirbu aš (jei netyčia neaišku) ir prisipažinti, kaip stipriai į mano pareigas neįeina jo darbo kontrolė. Kad žodžiai “patikrink viską“, skirti man, reikalauja paskui save ir paaiškinimo, kurį mygtuką paspausti, kad pasitikrintų viskas. Tik va, kiek žinau, viskas paprastai nesitikrina vienu paspaudimu, nes na, čia toks daiktas – didelis labai. Kaip ir niekas. Ir aš jam taip ir pasakiau: - “Nieko nežinau. Užtikrinkit man normalų kompiuretio funkcionavimą. Tokį, kad viskas veiktų“. O jis žiūri toks piktas piktas, man regis, jau ir dantim griežia, o aš jam ir pasiūlau peržiūrėti nuostatus, taip sakant, mano darbą padaryti, kol aš viską tikrinu. Taip sakant, sumesti vieną partiją žaidimo “Susimainom“ .

Tai jis mane pasiunčia. Paskui aš pasikalbu su jo viršininku. Ir jis išeina iš darbo.

Stovėjau čia visai neseniai prie savo senelių kapo. Ir ne, ne todėl jis yra, kad jie jau būtų mirę, stovėjom visi kartu. Sakiau, kad jie esantys vienintėliai pasaulyje žmogiai, didžiai trokštantys save pasilaidoti, kas yra gal šiek tiek, o gal ir nekiek neliūdna, ir vis tiek, o gal tik šiek tiek labai juokinga. Nes niekas sevęs nelaidoja. Taip jiems ir pasakiau. Ši garbė neišvengiamai bus man skirta. Jei viskas bus tvarkingai ir pagal taisykles, žinoma.

O taisykles mano seneliai mėgsta. Ir mėgsta prižiūrėti, kad viskas būtų pagal jas, tas, kurias patys sugalvoja. Pasiskyrė sau laidojimo vietą, užsirezervavo ir dabar yra patenkinti. Sakyčiau toks pasirinkimas priimtinas net ir man, nes atitinka ir visas manąsias taisykles – elgtis taip, kad būtum patenkintas.

Kiek save prisimenu, visada pykdavau, jog jiedu režisuoja savo mirtį. Konflikto įkarštyje senelė nuolat nukirsdavo, jog “visi miiršta seni”, o aš dar pridurdavau “jei pasiseka”. Bet negalima nepaminėti to, jog pykti neverta apskritai. Juk viskas visuomet būna pagal senelę, jos ir tik jos taisykles. Ir gyvena, kaip ji sako, taisyklingai. Taisyklingai ir myli mano seneliai vienas kitą. Kartais, kai užsimiršta, pavargsta ar mano, jog niekas nemato, apsikabina. Kai kas nors baisingai pasiseka, susimuša rankom, o jei nepasiseka, patapšnoja per petį.

Pati svarbiausia taisyklė – niekam pasaulyje negalima neteisingo žodžio pasakyti apie senelį prie senelės, ar apie senelė prie jo. Tačiau jei ir tiesa būtų neteisinga, pykčio jiedu nerodys prie svetimų.

Toks tas gyvenimas dviese, kai iš tiesų esi kartu. Ir susituoki tik iš išskaičiavimo ir paikystės – tai, beje, pasirodo esanti tobula darna. Niekad nebuvo slepiama, jog senelis vedė dėl to, jog sutiko gražiausią kada nors matytą merginą, o senelė todėl, kad jos sutiktasis buvo gražiausiasis pažinotas iki tol. Ir dar todėl, kad visos kitos baisingai norėjo būti su juo.

Apie režisūrą dviese, kartu, kai būnama kartu ne tik todėl, kad mylima, bet ir mylima todėl, jog esama kartu. Kai prisiima atsakomybė už kito skausmą, nelaimę, blogą elgesį ar nepripažinimą todėl, kad visa tai ir tavo nenuopelnas. Tik tada kito tavęs nuopelnai yra tavo pasiekimai. Kai kartu paprasčiau, kai supranti kaip nepaprasta: iš karto ir dėl to, kad “ak, kaip įstabu ir nepaprasta”, ir dėl “ak, kaip tikrai nelengva ir nepaprasta”. Tada teisinga, taisyklinga ir paprasta visada gyventi, kartais ir numirti ar režisuoti.

Jei jau atvažiuoju į darbą ir jei jau noriu patekti iki savo darbo vietos, turiu pereiti tokį ilgą tamsų koridorių, kurio gale visuomet matau kompiuterių vaizduoklių šviesą. Kai buvau maža, mane žymiai vyresnis, aukštesnis, jau žemu balsu kalbantis (trys pagrindiniai požymiai, kad žmogum ir tuo, ką jis pasakys, jau galima pasikliauti visiškai ir be abejonės), pusbrolis primokė, kad „jei kada susitrenksi galvą, tik neik į šviešą, neik į šviesą“.

Šįryt galvą susitrenkiau. Tiesiog taip. Ėjau, buvo kliūtis, bet aš vis tiek ėjau. „Sek savo idealų“ – dar esu girdėjusi, o mane visada žavėjo atkaklūs žmogiai. Ir aš kada nors tokia būsiu. Kai vis dėlto visas sienas, staktas, stulpus ir bet kokius kietus objektus kakta pramušiu. Cha.

Kaip jaučiu jau ir aš pati, stipriai paveikė tas smūgis mane. Tik ššš – paslaptis, niekam negalima sakyti. Cha.

Oi, prisiminiau, kad kai norėdavau, jog kokia naujiena greičiau pasiektų visų ausis, visada pletko naujienos pabaigoje pridurdavau „ššš – čia paslaptis, todėl aš tik tau vienam pasakau, bet tu tik niekam nesakyk. Nes paslaptis gi čia, nu“. Visad suveikdavo.

Bet kad ir kaip ten būtų, aš labiau už konfidencialumą. Jei paslaptis, tai tikrai ša, ir saugom gi, ir atydžiai saugom, nes nu ką aš žinau… Va, atsisėdau prie kolegos kompo, o kadangi visi pas mus darbe baisiai svarbūs (dokumenta, ne žmogiai), tai kiekvienąkart reikalaujama prisijungimo slaptažodžio. Klausiu: „Ką įrašyt prie password?“. „Password“. Galvoju – aidas. Perklausiu. Paskui paaiškėjo, kad trys iš penkių mūsų kabinete tokį password’ą ir užsidėję. Žodžiu, ne viena aš trenkta mūsų ofise, taip sakant. Ir jokia čia ne paslaptis, tiesiog aš dar to nežinojau.

Dieną prieš ar tai dar prieš tą dieną, buvusią prieš tai, paskambino man buvusi klasės draugė. Labiau buvusi, nei draugė. Ir verkė ji ar juokėsi tiesiai į ragelį, savo vogravimą praturtindama kūkčiojimu, o gal tik prunkštelėjimais, tuomet galėjau tik spėti. Neatspėjau.

Kaip bausmę už prastą spėjimą, priimiau prašymą ir ėjau pirkti neštumo testo. Taip tyliai, nesipriešindama ir nesiaiškindama, kas ją paskatino galvoti, kad tai jau aš tai tikrai būsiu ta didi žinovė plius specialistė plius profesionalė. O vaistininkė, paduodama prekę, taip maloniai nusišypsojo ir palinkėjo sėkmės, o aš „ačiū, ne“ per krizenimą ar tai nevalingą sukūkčiojimą tik išspaudžiau. Jeigu ką, tai šita situacija neteistina: čia kaip po „apči“, pasakyti „į sveikatą“ ar artėjant smūgiui, prisidengti galvą. Nevalinga.

Paskui sėdėjom, siūbavom ir galėčiau prisiekti, kad mačiau jos rankas, įtartinai panašiai, tarsi maldai, sunertas, laukiant atsakymo. Bet esu girdėjusi, kad dažnai save netikinčiais vadinantys, katastrofos akivaizdoje, puola ant kelių prieš kryžius, kunigus ir/ar paveikslus. Tad čia dar, sakyčiau, lengvoji forma.

Paskui jau laimingos, atšokusios „Aš Laiminga, Kokia Tik Begalėčiau Šiandien Būti Laiminga“ šokį, apkalbėjom senus laikus. Ir ji pasakė „Ak, kaip aš pasiilgau tavęs ir tavo nesąmonių“. Garsiai. „Va tai ačiū, bitch“ – pagalvojau aš tyliai ir „Aš savęs irgi būna pasiilgstu“ – sudūsavau aš taip solidžiai, kad tikrai neįsimestų kokia laiminga gaidelė, nesusipainiotų ir nereikėtų jai spėlioti. Nes gi visi žino, kaip su tais spėjimais būna.

Aš visada sakau kitiems (garsiai), o ir sau pasikartoju (tyliai), kad visgi visai svarbu bendraujant pirmiausia išsiaiškinti sąvokas, kuriomis bendraujama. Na, pour example, „juokinga“: gali būti cha cha juokinga ir taip kvaila/neįprasta/nesugalvotina sveiku protu kad net juokinga. Ir visai negerai, jei žmogiui, papasakojus kokią giliai jį sukrėtusią istoriją, sukvaksima (čia mano atveju, nes kai labai nenulaikau didžiulio juoko savyje, ne žvengiu, o kvaksiu). Taip ir išgirdus cha cha juokingą pasakojimą negalima tapšnoti piliečiui per petį, suraukus kaktą, patempus lūpą ir guosti, kad „ak, aš tavo vietoj jausčiausi visiškai apgailėtinai“. Žodžiu – reikia jausti situaciją (čia trys žodžiai). Jei nesijaučia, tai negerai. O gerai paprastai ateina su patirtim. O patirtis toks dalykas – ateina su metais. Šiek tiek, aišku, kvaila, nes tokie visai naudingi dalykai – išmintis, patirtis ir blablabla atsiranda tik tuomet, kai laiko jais naudotis lieka mažai. Arba išvis nelieka.

O vietoje, kur dabar aš gyvenu, nuolat vyksta juokingumų. Ne cha cha tipo. Man. Nors kaimynams gal visai ir juokinga, ką aš žinau. Jau atsikraustydama buvau perspėta, jog jie visi labai draugiški žmogiai. Tik žinoma man vienai tai nuskambėjo kaip perspėjimas, nes šiaip tai čia - dideliausias pliusas. O man taip nėra. Draugus aš renkuosi pagal pažiūras, protą, grožį, gyvenimo būdą – ką tik nori. Ir visai nenoriu, kad jie man priklausytų pagal gyvenamąją vietą. Bet „labas rytas“ vis tiek sakau. Nes aš toks labai neįsivaizduojamai draugiškas žmogus esu.

Tik pasaulis man nedraugiškas. Aš suprantu, jis man pavydi grožio kaip kad kokia sena nemylėtina senmergė. Ir ne todėl, kad taip lengvai, savo valia ir nekankinama tiesiog imčiau ir prisipažinčiau, jog pati esu labai labai labai graži, o tik todėl, kad pats jis labai baisus. Ir bet kas už jį gražesnis. Todėl niekas nenusipelno būti laimingas. Tad stoviu ir aš tokia visai nelaiminga prie savo namo įėjimo. Stoviu, nes draugiškieji kaimynai užraktą pritaisė. Bet nieko tokio – galvoju sau, skambinsiu draugiškiesiems kaimynams, kad įleistų. Skambinu. Draugiškieji kaimynai neatsiliepia. Nei vienas iš milijono butų. Gerai, butų name gal kiek mažiau nei milijonas, bet tik todėl, jog jie tokie baisingai dideli ir prašmatnūs, o visi kaimynai tokie draugiški ir artimi, jog dalinasi bendromis terasomis. Ir blablabla. Na, tarkim, ne tik todėl. Labiau todėl, kad jie tiesiog labai draugiški.

Ir štai, apskambinus dar vieną ratą visiems ir kiekvienam, atsiliepia kaimynė. Aš jai prisistatau, paaiškinu situaciją, pasakau, jog laiptinė užrakinta, o aš to šūduko pypsiuko neturiu, kad galėčiau pati savarankiškai įeiti. O ji padeda ragelį. Draugiškai. Ir aš nebūčiau aš, o būčiau tik suaugusi ir subrendusi asmenybė, jei neperskambinčiau ir nepasakyčiau jai to, kas tuo metu man galvoj susisuko. O susisuko tai, ką cenzūruojant būtų galima paskelbti: „ ….“ – tylos minute.

Ir taip, man dvylika, jeigu ką. Ir esu nedraugiška dvylikametė. Tokia nedraugiška, kad net nebesisveikinu. Vis tiek su manimi ir anksčiau atgal nesisveikindavo nei vienas draugiškas kaimynas.

Žinokit, dirbu. Kadangi žodukai darbuotoja nei darbininkė man netinka prie vardo ar veido, leidžiu į save kreiptis kitomis, nemažiau netinkamomis, bet kad man jau vis vien, alternatyvomis. Jei visai negražiai - tai ir šysta tiks. O jei čiut literatūriškai, čiut čiut tautosakiškai ar net gi čiut čiut čiut tituluojančiai - Trečias Brolis Jonas. Na, man svarbu, kad mintis pasigautų, ką gi aš darbe veikiu.

Aną naktį sapnavau, jog esu Delivery Boy, paskui pabudau, nuvažiavau į darbą ir radau milijoną (plius minus) popierių, ant savo darbo stalo, kuriuos teko išvežioti. Va taip vat. Kraupu, sakyčiau. Gąsdinančiai. Ne pranašystės tik aišku, o tai, kad jau seniai seniai nebesapnuoju, kad esu pasaulio valdovė, o žmogiai vis teiraujasi, ar gali man dar kuo nors padėti, ir nusišypso, kai pasakau, jog ne, jie galintys pailsėti, duodu laisvadienį ir visi tuomet tam mano sapne labai patenkinti. Ir dar stipriai žavisi, nes va, štai Ji, galėtų būti ir nešaunuolė, bet gi tokia šaunuolė yra.

Toji mano aiškiaregystė seniai manęs nebestebina. Paskutinįsyk vakar nustebino. Tuomet aš supratau, jog pildosi mano kaprizingi atsisakymai mokytis ir šūkaliojimai, jog “koks gi skirtumas, niekam nerūpės mūsų akademinis raštingumas, juk vis vien visi būsime vadybininkai!”. Tai štai kaip. Citata - žodukas į žodelį. Paraidžiui. Brr. Gąsdinančiai čia. Mane pačią aplinkiniai gąsdinti mėgino, kad mokslas mane sunaikins, būdą suvalgys, mintis sujauks. Gąsdintuvai tie žmogiai tokie. Dabar pagrindinę rolę baisingose scenose atlieku aš pati pačiai sau, kai įsikibusi į knygą dar pajėgiu pašūkauti, jog nenoriu, nenoriu aš skirtis su visu tuo, kam paskyriau naktis. Aplinkiniai sukioja pirštą prie smilkinio, teikiasi aiškinti, jog mokslininkės iš mano kraujo biuras vis vien neišfiltruos. O aš abejoju. Būna sėdžiu vakare ant grindų. Tamsoj. Tyloj. Siūbuoju tai į priekį, tai atgal - vien tik dėl įvairovės.

Kaip aš tvarkausi savo mašiną, būtų galima kurti serialą. Atrodytų, kad gal ir įmanoma, kai skaisgiriai taip myli blondines ir skiria joms eterio kasdien bent po pusvalandį, kad išsiaiškintų, kas gi vis dėlto nori
kokią pusgarsią pusžvaigždę nužudyti. O norėčiau visai ir aš. Jau dabar. Ir kad jau klausia (siūlo?) vis taip įkyriai, nuolat ir primygtinai. Bet reikia suprasti, nėra lengva šviesiaplaukėms. Vis tie pagrįsti, pusiau-pagrįsti ir kartais netgi ir nepagrįsti stereotipai.
Nuvažiuoju į autoservisą ir mėginu aiškinti, jog negeri garsai girdisi. Kad man girdisi, ir girdisi, ir tik tai man vienai girdisi, mėgina išaiškinti vyrukai angare. Tuomet aiškinti mėginu ir aš, kad girdisi ne todėl, kad girdisi, o todėl, kad tikrai girdisi. Prasideda klausimai tokie maždaug: o ar važiuoklės tai garsas, iš pavarų dėžės sklinda, guoliui kažkas nutiko, o gal gumelių/spyruoklių/blablabla problema? Tada vyksta mėginimas sugrįžti į savus vaidmenis ir išsiaiškinti, kas čia meistras ir kieno prašoma pagalbos sutvarkant gedimą. Dar penkiolika minučių vyksta diskusija apie tai, kad būtų gerai jei jie patys sėstų ir pavažiuotų, išgirstų ir išsiaiškintų, kur problema. Ir dar penkiolika minučių. O aš vis dar stoviu su savo problema, tiesiai priešais su darbo pasiūlymu. Kažkur girdėjosi, kad darbo (ar tai noro dirbti) trūksta, o čia tokia puiki proga – mano pasiligojęs mašiniukas. Ir paaiškėja, kad laiko penkis metrus pavažiuoti juo, meistras neturi. Paaiškėja, jog ir aš laiko (ar tai noro apturėti daugiau laiko ten) nebeturiu ir išvažiuoju.
Norėčiau būti suprasta teisingai, man labai patinka žmonės, gyvenantys stereotipais. Jie kažkokie aiškiai jau patirties turintys, susidūrę su vienokiom ar kitokioms situacijom. Na, ir kas, kad nieko gero, jog jos buvusios tokios vienodos, kad elgesio modeliai susidėlioję ir jie patapę tokie nekeistini ir nekoreaguotini. Aš irgi turiu savo stereotipinį automechaniko portretą, kurį aplenkiu, kai vežu automobilį į gydyklą. Mano mašinos gydyklos šeimininkas turi būti lietuvis, o jo darbuotojai neturi būti rusakalbiai. Viskas. Šventa. Neikeistina ir nekoreaguotina. Ir tuomet ir tik tuomet išvengiama visokiausių „už patvarkymas bus šimtas litukas“ ir nepasitenkinimo į mano „o kur bus čekiukas?“