BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

‘Žinios būtinos tik jei dar neturėjai kompiuterio’

Kol pati nedirbau, (nu mokslas – irgi darbas, bet man tai greičiau laisvalaikis. dažniausiai, hmm), tol nepatikliai žiūrėdavau į kiekvieną, kuris skųsdavosi, kaip sunku dirbti. Galvodavau maždaug: sunku, tai dirbk, ką moki ir nebus sunku. Bet va štai, kai tik žaidybiniškai spjaudai ir gaudai (pati, beje, esu nepralenkiama spaudytoja), tai ir prasilenkdavo su realybe keliai. O realybė ta, kad ir man sunku dirbti. Ir ne pats darbas sunkiausias, o tai, kad visuomet atsiranda žmogių – piktų arba kvailų (jei taip, tai, žinokit, geriau jau piktų), kurie trukdo.

Ir tas trukdymas nebūtinai tiesioginis, kai prieina žmogėnas ir “bur bur bur” kartoja į ausį. Bet būna ir taip, aišku. Dažniau nei retai, prireikia taisyti kitų klaidas, aiškinti jiems ką nors, gaišti dėl tų klaidų, tikrinti, kontroliuoti ir maldauti, kad taip nebedarytų. Daro vis tiek. Tada melstis belieka. Bet nu vis tiek daro.

Įspėjo mane geri žmogiai, sakė - nemylėk tu tų aityšnikų! Bet nu kaip šitaip, kai jie tokie nuostabūs. Mūsų biuro IT berniukas toks fainas, padaro klaidą, dar vieną, paskui dar padaro. O aš, žmogius, kaip ir su kompiuteriu dirbantis, man tas daiktas visai reikalingas. Bet aityšnikas sako: - Tu palauk. Laukiu. Biškį vėluoja. Na, bet tarkim. Kas tos 6 valandos, ane? Kai sulaukiu savo pagrindinio darbo įrankio, pargrįžusio namo (mūsų abiejų - mano ir mano kompiuterio namai yra mūsų darbas, jeigu ką), daiktas vis dar ligotas -neįsijungia programa. Išsikviečiu vėl pagalbininką. Jis pataiso. Išvažiuoja. Aš jungiuosi kitą programą, bet ji sako: “Oi, ne vaikyti, aš nesijungsiu!” Vėl kviečiuosi pagalbininką. Ir taip dar sykį ir paskui dar vieną. Aš čiut čiut pikta, todėl laikausi atokiai. Tas IT berniukas, irgi piktas, bet jis vienas iš tų, kur kai nepatenkintas, tai ir parodo, kad visi visi žinotų apie jo nepasitenkinimą. O paskui dar ir pasako, nes “o ne, kas gi bus, jei ne visi bus pastebėję?!”

Ir toks visas visas piktas ir pretenzingas, pasiveda jis mane į šoną ir sako: „Tai gal jau dabar viskas?“ , o aš: „Na, jei viskas, tai daugiau ir nebereiks kviestis“. Vaikino veidas persimaino, įsiūtis semia krūminius. „- Tai eik dabar, viską patikrink, pasakyk, ar gerai ir jei kas negerai, tai pasakyk, ką sutvarkyt!“ (pastaba: šioje vietoje staigiai buvo persimesta iš “Jūs” ir tariamosios nuosakos, tokios kaip mandagus „ar galėtumėtė“ į “tu” ir liepimą)

Taip jau gyvenimas susiklostė, čia gal blogas auklėjimas, gal šiaip blogas vaikas aš, bet nurodinėjimai man nelabai. Tad teko man jam pasakyti, ką dirbu aš (jei netyčia neaišku) ir prisipažinti, kaip stipriai į mano pareigas neįeina jo darbo kontrolė. Kad žodžiai “patikrink viską“, skirti man, reikalauja paskui save ir paaiškinimo, kurį mygtuką paspausti, kad pasitikrintų viskas. Tik va, kiek žinau, viskas paprastai nesitikrina vienu paspaudimu, nes na, čia toks daiktas – didelis labai. Kaip ir niekas. Ir aš jam taip ir pasakiau: - “Nieko nežinau. Užtikrinkit man normalų kompiuretio funkcionavimą. Tokį, kad viskas veiktų“. O jis žiūri toks piktas piktas, man regis, jau ir dantim griežia, o aš jam ir pasiūlau peržiūrėti nuostatus, taip sakant, mano darbą padaryti, kol aš viską tikrinu. Taip sakant, sumesti vieną partiją žaidimo “Susimainom“ .

Tai jis mane pasiunčia. Paskui aš pasikalbu su jo viršininku. Ir jis išeina iš darbo.

Patiko (8)

Rodyk draugams

Komentarai (4)

  1. Vitas:

    Vaikinas nesutvarkė kompo ir gavo ko nusipelnė. Kitą kartą žinos .
    Lemputę bent įsuks. Tokia štai nauja istorija : http://www.kirche-
    der-angst.de/index_eng.html

  2. Kas gi apsilankė :)
    Kažkoks baisus nesusipratimas tarp mūsų, žmogiau. Visi du:
    1.anąsyk aš tarsi ir supratau, jog daugiau turbūt ir nesilankysi, nes va
    nei rašyt labai moku, nei ką. - čia mano kaltė, žinoma, dėl tokio
    nesupratimo;
    2. pats irgi kažkaip ne taip skaitai, kaip aš rašau. Vaikinas biure ne
    tam, kad padėtų kuo tik gali vargšei mergaitei, jeigu ką. Kiekvienas
    dirba savo darbą. Nėra taip, jog pamačiusi vyrą aš turiu
    teisę pateikti sąrašą darbų, kuriuos jis, būdamas vyras, turi padaryti
    už mane. Na, pvz. lemputę įsukti.
    Kai pati nepadarau savo darbo, pirmiausia atsiprašau (ir nesvarbu netgi
    dėl kokių priežasčių nepadarau), o ne siūlausi išlyginti marškinius,
    pietus atnešti, maždaug tam, kad palikčiau kolegą su mintim: na, bent
    jau tą ji padarė.

  3. As irgi apskundziau savo IT berniukus kazkada. Nes kai reikia neprisikviesi… O kai nereikia lenda i akis su visokiais programu upgrades… :)

  4. Aha, kažkaip keista, kad darželyje visiems vaikams įkalba, jog ’skundikai yra fu’. Ir čia tik todėl, kad auklėtojoms tingisi veltis į vaikų intrigėles :(
    O paskui, reikia stipriai persilaužti, kad atsikoduotum nuo šitos netiesos. Nes tik pasakant garsiai, galima spręsti problemas :)

Rašyti komentarą