BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viskas būna gerai. Nebūtinai visiems, bet būna.

Dieną prieš ar tai dar prieš tą dieną, buvusią prieš tai, paskambino man buvusi klasės draugė. Labiau buvusi, nei draugė. Ir verkė ji ar juokėsi tiesiai į ragelį, savo vogravimą praturtindama kūkčiojimu, o gal tik prunkštelėjimais, tuomet galėjau tik spėti. Neatspėjau.

Kaip bausmę už prastą spėjimą, priimiau prašymą ir ėjau pirkti neštumo testo. Taip tyliai, nesipriešindama ir nesiaiškindama, kas ją paskatino galvoti, kad tai jau aš tai tikrai būsiu ta didi žinovė plius specialistė plius profesionalė. O vaistininkė, paduodama prekę, taip maloniai nusišypsojo ir palinkėjo sėkmės, o aš „ačiū, ne“ per krizenimą ar tai nevalingą sukūkčiojimą tik išspaudžiau. Jeigu ką, tai šita situacija neteistina: čia kaip po „apči“, pasakyti „į sveikatą“ ar artėjant smūgiui, prisidengti galvą. Nevalinga.

Paskui sėdėjom, siūbavom ir galėčiau prisiekti, kad mačiau jos rankas, įtartinai panašiai, tarsi maldai, sunertas, laukiant atsakymo. Bet esu girdėjusi, kad dažnai save netikinčiais vadinantys, katastrofos akivaizdoje, puola ant kelių prieš kryžius, kunigus ir/ar paveikslus. Tad čia dar, sakyčiau, lengvoji forma.

Paskui jau laimingos, atšokusios „Aš Laiminga, Kokia Tik Begalėčiau Šiandien Būti Laiminga“ šokį, apkalbėjom senus laikus. Ir ji pasakė „Ak, kaip aš pasiilgau tavęs ir tavo nesąmonių“. Garsiai. „Va tai ačiū, bitch“ – pagalvojau aš tyliai ir „Aš savęs irgi būna pasiilgstu“ – sudūsavau aš taip solidžiai, kad tikrai neįsimestų kokia laiminga gaidelė, nesusipainiotų ir nereikėtų jai spėlioti. Nes gi visi žino, kaip su tais spėjimais būna.

Patiko (11)

Rodyk draugams

Komentarai (5)

  1. Gerai, kad viskas baigėsi taip kaip draugė norėjo. Aš turėjau vieną
    draugę, kuri nėštumo testus pirkdavo podraug su įklotais. Galiu
    pasakyti, kad metams lekiant tas testo laukimas tapo rutininiu dalyku :)))

  2. Kad netikintys puola ant žemės… tai tikrai menkas žmogus,
    jie nieko tikro , pastovaus neturi. Pasiilgau tavo nesąmonių
    - drąsiai pasakyta, nebent tarp labai gerų draugių.

  3. Linoreta, daugiau niekada niekada nebesiskųsiu savo rutina!!! :)))
    ALGdai, o aš visuomet menkai skyriau, kur drąsa, o kur jau kvailumas.
    Tik intuityviai… O toji mergaitė su manimi susijusi tiek, kad devintioje
    klasėje sedėjome per du ar tris suolus viena nuo kitos. Va tai tikra
    draugė :)

  4. Gera istorija, o gerumas jos tik todėl, kad gerai aprašyta. Tik va
    viename momente suglumau galvodamas, kaip ir kodėl ten taip
    nutiko, kad pagrindinė herojė, kai jai šypsojosi vaistininkė, “nei
    tai per krizenimą ar nevalingą sukūkčiojimą” padėkojo. Čia dėl to
    sukūkčiojimo šiek tiek susimėčiau… :) Gal, sakau, atjauta tokia
    gili buvo…
    p.s. įdomu koks “vabalas” (veidukas) būsiu aš, kai komentaras
    pasirodys? :)))

  5. Nuo p.s. čia ne vabalai, čia pabaisiukai! Aš savo komentatorius
    visąlaik taip mačiau cha cha. Taip jus, tiesą sakant, ir įsivaizduoju,
    tada man faina, jaučiuosi taip, tarsi gatvėje sutikusi, atpažinčiau :)
    O toji herojė… (apsimeskim kad ten aš :)), tai va, aš supratau taip:
    vaistininkė taip mane nužiūrėjusi, šyptelėjo ir sėkmės palinkėjo su mintim,
    kad sėkmingo testo linki, sėkmingo suprask, kad teigiamo :))) Aš taip
    įsivaizduoju.
    O pati situacija tai juk nei mano tas testas, nei norima, kad jis sėkmingas
    (darkart pasikartoju - sėkmingas - tai teigiamas). Kaip tik atvirkščiai.
    Ir čia, būdama visa tokia moteriškos prigimties, pagalvojau, o kas būtų
    jeigu…? Nu ir sukūkčiojau. Ir šiek tiek juokinga buvo. Tad sukrizenau.
    Žodžiu - dviprasmiška.

Rašyti komentarą