BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nuojauta atbučiuoja užuojautą

Žinokit, dirbu. Kadangi žodukai darbuotoja nei darbininkė man netinka prie vardo ar veido, leidžiu į save kreiptis kitomis, nemažiau netinkamomis, bet kad man jau vis vien, alternatyvomis. Jei visai negražiai - tai ir šysta tiks. O jei čiut literatūriškai, čiut čiut tautosakiškai ar net gi čiut čiut čiut tituluojančiai - Trečias Brolis Jonas. Na, man svarbu, kad mintis pasigautų, ką gi aš darbe veikiu.

Aną naktį sapnavau, jog esu Delivery Boy, paskui pabudau, nuvažiavau į darbą ir radau milijoną (plius minus) popierių, ant savo darbo stalo, kuriuos teko išvežioti. Va taip vat. Kraupu, sakyčiau. Gąsdinančiai. Ne pranašystės tik aišku, o tai, kad jau seniai seniai nebesapnuoju, kad esu pasaulio valdovė, o žmogiai vis teiraujasi, ar gali man dar kuo nors padėti, ir nusišypso, kai pasakau, jog ne, jie galintys pailsėti, duodu laisvadienį ir visi tuomet tam mano sapne labai patenkinti. Ir dar stipriai žavisi, nes va, štai Ji, galėtų būti ir nešaunuolė, bet gi tokia šaunuolė yra.

Toji mano aiškiaregystė seniai manęs nebestebina. Paskutinįsyk vakar nustebino. Tuomet aš supratau, jog pildosi mano kaprizingi atsisakymai mokytis ir šūkaliojimai, jog “koks gi skirtumas, niekam nerūpės mūsų akademinis raštingumas, juk vis vien visi būsime vadybininkai!”. Tai štai kaip. Citata - žodukas į žodelį. Paraidžiui. Brr. Gąsdinančiai čia. Mane pačią aplinkiniai gąsdinti mėgino, kad mokslas mane sunaikins, būdą suvalgys, mintis sujauks. Gąsdintuvai tie žmogiai tokie. Dabar pagrindinę rolę baisingose scenose atlieku aš pati pačiai sau, kai įsikibusi į knygą dar pajėgiu pašūkauti, jog nenoriu, nenoriu aš skirtis su visu tuo, kam paskyriau naktis. Aplinkiniai sukioja pirštą prie smilkinio, teikiasi aiškinti, jog mokslininkės iš mano kraujo biuras vis vien neišfiltruos. O aš abejoju. Būna sėdžiu vakare ant grindų. Tamsoj. Tyloj. Siūbuoju tai į priekį, tai atgal - vien tik dėl įvairovės.

Patiko (15)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

  1. Sveikutė :) Taigi labai smagu, kad dirbi. O kad visi vadybininkais bus
    netikėk, vis tiek vienas kitas susiranda ”nevadybininko” darbą.
    Girdėjau juokelį, kad Lietuva ne bananų respublika, o vadybininkų
    kraštas :)))

  2. Sveika sugrįžusi. :) Aš šiais metais kaip tik stojau į universitetą,
    specialybė itin toli nuo vadybininko, tai irgi sulaukiu pareiškimų,
    panašių į:”Kam čia mokysies, vis tiek dirbsi kokiame nors ofise ne
    pagal specialybę.” Tada atsakau:”O kam gyventi, jeigu vis tiek
    mirsi?” Pastaruoju metu priviso itin daug “pranašų”, žinančių, kas,
    kada, kur ir kaip bus…

  3. Sveikos :)))
    linoreta, Tai kad buvimas bananų respublika
    nesikerta su tuo, jog mūsų kraštas vadybininkų. Gali būti abu
    variantai teisingi :)
    Raminta, stipriai čia tu su tuo pasakymu. Aš
    mirtį paprastai miniu tik tam kontekste, kad “palyginus su tuo,
    kad vieną dieną vis tiek mirsi, visos tavo bėdos, žmogiau, yra pff”

Rašyti komentarą