Mergaitės netekės, jei berniukai nebeves
Kažkodėl man visuomet atrodė, kad kiekvienas normalus žmogus neturi pagrindo melui ir apsimetinėjimui, kol jo visiškai neužspaudžia į kampą aplinkybės. Tad arba visi, kuriuos pažįstu yra nenormalūs, arba ši mano teorija labai jau neteisinga. Jei paminėsime tą faktą, jog ir anksčiau esu apsigavusi dėl visokiausių gamtos reiškinių savo teorijų ir dėsnių, o daugumos suformuotas standartas ir kuria normalumo sąvoką… na, išvadą supratote :), toliau nebetęsiu. Kad ir koks nebernas esu vis tiek man sunku prisipažinti, jog klystu. O klystu dažnai. Amžiais apsirinku. Bet kalta aplinka. Ji labai jau apgaulinga ir nieko čia nepakeisi.
Pavyzdžiui, jei tavo draugai tuokiasi ir ragina visus neišsidirbinėti, nevaidinti ir nesielgti kvailai, tai tu turi suvokti, jog jie šiuos veiksmus įvardija todėl, kad kaip tik ir tikisi, jog visa tai darysi. Ir tu neturi teisės net galvoti apie tai, kad padraugavus kelis mėnesius tuoktis dvidešimties kelių metų yra neverta ir, kad tokios santuokos labai jau dažnai baigiasi greitai. Aš apie kalbėjimą garsiai net nekalbu. Bet ir mintys yra draudžiamos! Būtina linkėti daugybės vaikučių. Ir tučtuojau. Kokių penkių. Iš karto. Arba paeiliui, jei kitaip nepavyksta :) Aš sakau „būtina”, nes kitaip labai jau iškrisi iš konteksto. Tarkim, tokios mintys yra neleistinos: jūs vaikų dabar geriau nesigimdykit, bent gerai pagyvensit. Dabar gi žinot, jog atėjusi toji ekonominė K…. . Sakė, jog ir demografinė taip pat iš k raidės ateis greitai. Ir vis vien jūsų vaikai neapsaugotų nuo jų abiejų. Jie išvažiuotų kur nors ravėti braškių, sėti bulvių ar tvarkyti kitų, žymiai geresnių ir mylimesnių šalių gyventojų, tualetų, o jus čia paliktų nusibaigti. O tiek pinigų būtumėte išleidę: maistui, rūbams, būreliams, jų šypsenoms (jaunoji kažkada yra pasakojusi, kad į žandikaulio ir dantų grožį jos tėvai yra investavę keliasdešimt tūkstančių litų. Iš tiesų, tai tam, kad tą grožį pakoreguotų. O kaip žinia, visas prigimtinis grožis, juk paveldimas genais, tad…), knygoms ir sąsiuviniams. Gal, jei jau nutarėte gyventi drauge, tai gyvenkite ilgai ir laimingai (kiek tai įmanoma) ir be klyksmų, verksmų, vystyklų ir bamblių.
Čia buvo pavyzdinės, blogiausios mintys. Jos nedera prie vestuvinės dvasios.
Užtat nieko tokio, jei jaunoji verkia prieš ir po vestuvių, nes išvakarėse kalbėjo su savo buvusiuoju. Tuomet jau mano eilė imtis savosios rolės ir čia man padeda seni vaikų raminimo ir guodimo įgūdžiai. Pradedu pasakoti pasakėles iš serijos: tau iškito pirmasis dantukas, nes taip ir turėjo būti. Dabar atskris dantukų fėja ir viską sutvarkys. Būsi laiminga ir patenkinta, nes toji fėja tau atneš dar geresnį dantuką.
Ai, ir kokios vestuvės be pabrolių?! Kaip žinia, vyrams šventės gadinti negalima ir reikia būti draugiškai, linksmai ir patenkintai. Na, bent jau apsimesti, juk vis tiek niekas nepastebės, nes niekam ir nerūpi. Tik akivaizdu, jog manasis pakantumas su laiku vis senka, nes anksčiau niekuomet po vieno mane suerzinusio poelgio, aš nepalikdavau žmonių. Buvau ta, kuri taikstydavosi iki negalėjimo, nes pateisinimai, jog esame skirtingo auklėjimo, charakterio bruožų ir blablabla, visuomet padėdavo išvengti konfliktų. Visuomet raminau save, kad: na ką gi, jei jau nori į save panašaus, susitikinėk su giminaičiu. Nežavėjo tokia perspektyva, todėl nekreipdavau dėmesio į smulkmenas. Ir visgi, kaip mažai man turėjo patikti žmogus, jei kai jis davė ranką, o aš pasakiau: „tai vesk mane” (pro žmonių minią, aš ne apie tą, pirminę prasmę :)), o jis man atkirto: „tai tu vesk”, aš apsisukau ir nuėjau.
Apskritai, labai gali būti, kad aš nebevažiuosi niekuomet niekuomet į jokias vestuves. Pirma priežastis: tikėtina, kad manęs niekas nekvies. Antroji : jei ir pakvies, aš ten nevažiuosiu. Prisimeluosiu apie baisias ligas, apsimesiu išvykusi ar dar ką nors sugalvosiu. Nes čia bent jau būtų toks pateisinamas melas, kai išsidirbinėji, kad išvengtum užspaudimo į kampą.
Patiko (10)
“Kažkodėl man visuomet atrodė, kad kiekvienas normalus žmogus neturi pagrindo melui ir apsimetinėjimui, kol jo visiškai neužspaudžia į kampą aplinkybės. Tad arba visi, kuriuos pažįstu yra nenormalūs, arba ši mano teorija labai jau neteisinga.”
Teisinga teorija, teisinga… Pats panašiai mąstau. Tik va iš antro sakinio pradžios “visi” gal būt išimčiau - jau išmokau, kad sakyt “visi” visada yra per stipru.
O dėl įrašo… Matyt esu pakankamai “nenormalus” ir “neromantiškas”, kad visiškai pritarčiau Tavo išsakytoms mintims. Išvis… Mano nuomone vaikinu tuoktis, turėti vaikų ankščiau, nei 30 metų, yra kvaila. Tiesa, merginų vertinti nesiimu - su jumis gi šiek tiek kitaip… =)
Taigi, man patiko tiek ką skaičiau, tiek pats skaitymo procesas. Tad keliu nykštį aukštyn =)
Visi normalūs žmonės meluoja ir apsimetinėja. Nuolat. Jei visada sakai tik tiesą ir visą tiesą būsi momentaliai išspirtas iš visuomenės. Toks gyvenimas, tokios žaidimo taisyklės.
Visada į klausimą kaip gyveni.. reikia atsakyti gerai, labai gerai arba puikiai. Ir nesvarbu kaip iš tikro gyveni.
Vaikų linkėjimas yra normalus “tradiciškas”. Dar prieš 100 metų vaikai buvo vienintelės soc. garantijos (jų ir buvo linkima). Šiuo metu toks palinkėjimas turi ir kitą prasmę: jei vestuvės “iš reikalo” tuomet taip visiems lengviau apsimesti kad taip ir turi būti. Gis vaikelis gimta.
P.S. užjaučiu, kad tamstelę taip gyvenimas nuskriaudė.. ir pabroliai blogi ir niekas už rankutės nesiveda.
P.P.S. iš tikro tai meluoju. Man visiškai dzin kaip tu jautiesi. Aš tik noriu pasirodyti protingas, dėl to ir rašinėju visokius komentarus.
P.P.P.S. prieš tai buvęs P.P.S. irgi tikriausiai melas. Kaukės dalis.
raidelesekrane, tas “visi” čia turbūt todėl, nes norėjau kuo kategoriškiau parašyti :) Ir man kaip tik atrodo daug romantiškiau, jei tuokiamasi apgalvojus, mylint ir vienąsyk. Bet aš ko gero labai jau senamadiška, jei variantas “skirsimės, jei nesugyvensim” atrodo kvailai.
Dali.us, tai gal neverta net nieko rašyti, jei sakotės maluojantis? Nelabai nuovoku iš karto prisipažinti, jog neverta tikėti viskuo, ką sakote: visomis žaidimo taisyklėmis, tinkamais atsakymais, tradicijomis, etc.
P.S. Neįtikėtina, žinau, bet pabroliai nėra mano gyvenimas, todėl nebūtina jų sieti su visokiausiomis gyvenimo skriaudomis :D Ir problema ne ta, kad už “rankutės nesiveda” :D, bet kad griebia už jos ir prašosi vedžiojami, o jei jau vedasi, tai ne ten, kur domina :)
Dalius pavarė :D
Beje jis neteisus. Meluoti reikia tik silpniems žmonėms. Ir meluojant kur kas paprasčiau gyventi. Bet galima išsiversti ir nemeluojant. Gyvenimas gal nebus toks paprastas, ar nepasieksit aukštumų kurias pasiektumėt meluojant, bet galima gyventi ir be melo :P
Vaje, kokie tie vyrai melo ekspertai!
Tik galėtumėte tarpusavyje susitart, nes kažkas aiškiai meluoja tvirtindamas savo tiesas :D
AŠ tikriausiai parašysiu kvailą(o gal keistą) komentarą,bet tebūnie…Pirmiausia apie visuotinumą:mes tokia jau tauta,jei atostogauti,tai - visi į palangą(spec. mažąja raidele), liką ar neišvažiavę(nesuprasti).Nesuprasti ir tie,kurie nemezgė mašinomis,kai mezgė beveik visi, o jei šiandien neprakeiki tautos ir neišleki užsienin (mokytis ar atsimokęs), tai tu ne tikras lietuvis…
Dabar kvaila vestuvių istorija: mano,buvo patirtis,kuri vadinasi ką šnekėjai,tą turėjai.Taigi buvau aš vyriausiu pabroliu,kuris prie stalo viešai pareiškė( kondicijos laipsnio nenagrinėsiu): Piršlį kars tik per mano lavoną! Kitą dieną piršlį…pakorė, aš jau prieš tai buvau lavonas(žodžio perkeltinumo neaptarinėsim). :)
:D:D:D
Mano aplinkoje tokie ‘lavonai’ vadinami nekilnojamuoju turtu. Aš taip tų ‘pareigybių’ nebeįvardiju, nes vyrams pasigirsta tik žodelis ‘turtas’ ir jie kaip visada kažką ne taip supranta :D
Yra blogas melas, yra ir geras (kai gydytojai tiesiog nesako, kad tu tuoj mirsi).
Iš principo niekada nemeluoju - man tai nepriimtina, o jei jau tenka kartais truputį nusukti (gerai) tiesos, tai kad niekas dėl to nenukentėtų. Apskritai, melas yra bjaurus dalykas. Manyčiau, lietuvių tauta - gera tauta, apie ją blogai niekas nekalba.
Na, jei aš numirčiau neįspėta daktarų ir nežinioje, tai jiems iki amžių galo vaidenčiausi!
O lietuviams ir nereikia, kad apie juos kas blogai kalbėtų, kai jie patys dėl to pasistengia. Kiek man teko keliauti, tai nelabai kas ir žino, kas ta Lietuva. Pasak daugelio, esame Ukrainos dalis (tokia autonominė respublika tarsi), su sostine Ryga, kur žmonės kalba tik rusiškai :D
Kad užsieniečiai Pabaltijyje mato tik Rygą, tai žinoma. Matai, tai yra todėl, kad Ryga - senas ir didelis Pabaltijo uostas, į kurį atplaukia iš viso pasaulio laivai. o Vilnius kažkur toli esantis neaiškus miestas (ypač anksčiau). Bet dabar Vilnius jau atgauna savo vardą.
Sakai, lietuviai patys dėl to pasistengia nusikalsdami pasauly. Jeigu būtų rašoma, kad, pvz., nusikalto lietuvis ar kitatautis, tai tų tikrų lietuvių, manau, būtų nedidelis procentas. Labai įdomus būtų tas procentas.
Sakai, teko daug keliauti,; įdomu, kokias šalis esi aplankiusi; mes, pvz., esame jau beveik visą Europą aplankę su ekskursijų biurais.
Lietuviai ne vien nusikalsdami ‘kelia’ prestižą. Nuvažiavę gyventi svetur kai kurie praranda ( o gal tik parodo, kad niekada ir neturėjo?) meilę, ar bent pagarbą kraštui. Ne kartą yra tekę girdėti užsieniečių tvirtinimus, kad iš kitų lietuvių jie girdėjo, jog mūsų šalis skurdi, netikusi, bloga ir t.t.
Aplankiusi aš ne visą Europą :) Dar labai toli gražu ne visą… Bet ne vien su ekskursijų biurais, tai ne visur vienodai laiko yra tekę prabūti. Beje, važiuoti su biuru, pas draugus ar kaip keliautojui yra nepalyginami dalykai.
Kai užaugsiu, išmėginsiu visus variantus :D
Labai linksmas irasas, idomu buvo paskaityt.