BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įsitvirtinantys įsitikinimai

Aš visada sakau kitiems (garsiai), o ir sau pasikartoju (tyliai), kad visgi visai svarbu bendraujant pirmiausia išsiaiškinti sąvokas, kuriomis bendraujama. Na, pour example, „juokinga“: gali būti cha cha juokinga ir taip kvaila/neįprasta/nesugalvotina sveiku protu kad net juokinga. Ir visai negerai, jei žmogiui, papasakojus kokią giliai jį sukrėtusią istoriją, sukvaksima (čia mano atveju, nes kai labai nenulaikau didžiulio juoko savyje, ne žvengiu, o kvaksiu). Taip ir išgirdus cha cha juokingą pasakojimą negalima tapšnoti piliečiui per petį, suraukus kaktą, patempus lūpą ir guosti, kad „ak, aš tavo vietoj jausčiausi visiškai apgailėtinai“. Žodžiu – reikia jausti situaciją (čia trys žodžiai). Jei nesijaučia, tai negerai. O gerai paprastai ateina su patirtim. O patirtis toks dalykas – ateina su metais. Šiek tiek, aišku, kvaila, nes tokie visai naudingi dalykai – išmintis, patirtis ir blablabla atsiranda tik tuomet, kai laiko jais naudotis lieka mažai. Arba išvis nelieka.

O vietoje, kur dabar aš gyvenu, nuolat vyksta juokingumų. Ne cha cha tipo. Man. Nors kaimynams gal visai ir juokinga, ką aš žinau. Jau atsikraustydama buvau perspėta, jog jie visi labai draugiški žmogiai. Tik žinoma man vienai tai nuskambėjo kaip perspėjimas, nes šiaip tai čia - dideliausias pliusas. O man taip nėra. Draugus aš renkuosi pagal pažiūras, protą, grožį, gyvenimo būdą – ką tik nori. Ir visai nenoriu, kad jie man priklausytų pagal gyvenamąją vietą. Bet „labas rytas“ vis tiek sakau. Nes aš toks labai neįsivaizduojamai draugiškas žmogus esu.

Tik pasaulis man nedraugiškas. Aš suprantu, jis man pavydi grožio kaip kad kokia sena nemylėtina senmergė. Ir ne todėl, kad taip lengvai, savo valia ir nekankinama tiesiog imčiau ir prisipažinčiau, jog pati esu labai labai labai graži, o tik todėl, kad pats jis labai baisus. Ir bet kas už jį gražesnis. Todėl niekas nenusipelno būti laimingas. Tad stoviu ir aš tokia visai nelaiminga prie savo namo įėjimo. Stoviu, nes draugiškieji kaimynai užraktą pritaisė. Bet nieko tokio – galvoju sau, skambinsiu draugiškiesiems kaimynams, kad įleistų. Skambinu. Draugiškieji kaimynai neatsiliepia. Nei vienas iš milijono butų. Gerai, butų name gal kiek mažiau nei milijonas, bet tik todėl, jog jie tokie baisingai dideli ir prašmatnūs, o visi kaimynai tokie draugiški ir artimi, jog dalinasi bendromis terasomis. Ir blablabla. Na, tarkim, ne tik todėl. Labiau todėl, kad jie tiesiog labai draugiški.

Ir štai, apskambinus dar vieną ratą visiems ir kiekvienam, atsiliepia kaimynė. Aš jai prisistatau, paaiškinu situaciją, pasakau, jog laiptinė užrakinta, o aš to šūduko pypsiuko neturiu, kad galėčiau pati savarankiškai įeiti. O ji padeda ragelį. Draugiškai. Ir aš nebūčiau aš, o būčiau tik suaugusi ir subrendusi asmenybė, jei neperskambinčiau ir nepasakyčiau jai to, kas tuo metu man galvoj susisuko. O susisuko tai, ką cenzūruojant būtų galima paskelbti: „ ….“ – tylos minute.

Ir taip, man dvylika, jeigu ką. Ir esu nedraugiška dvylikametė. Tokia nedraugiška, kad net nebesisveikinu. Vis tiek su manimi ir anksčiau atgal nesisveikindavo nei vienas draugiškas kaimynas.

Patiko (8)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. Stiprybės tau, kantrybės… Bet kaip jie su dvylikamečiais elgiasi,
    ot, liaudis, na ir kaimynai… :( Išnuomuok man juos kuriam laikui,
    žinau, kaip tokius auklėti… :))

  2. Labai svarbu, kad suprastum, jog pats prisiprašei.
    Jau einu, beldžiuosi į namų duris ir siūlau kraustytis prie
    tavęs. Neabejoju, kad negalėtų nesutikti… :)))
    Tad ok. Gal grįšiu.

Rašyti komentarą