BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ir kas man galėtų tai suprasti

Nėr ko slėpt dalykų, kurių nenuslėpsi. O kad mano vaikystė buvo sunki, puikiai įrodo dabartinė asmenybė su visais savo bruožais. Sunki ji buvo, nes jau tuomet žinojau, kad paauglystė bus nelengva. O nelengva ji buvo, nes nujaučiau, kad jaunystėj bus sunku. Neturėjau turtingo dėdės, vyresnio brolio, o nepotizmas niekada nebuvo mūsų šeimos religija. Sunku, kai pagalvoji. Netgi, kai negalvoji, tai lengva tik ir būna tuomet, kai negalvoji visai.
Bet o gi visgi, kai pagalvoju, tai dideliausia bėdelė buvo amžinas lyginimas. Aš, pour example, esu prieš vienų objektų lyginimą su kitais. Šiaip, na gi aišku, kad taip lengviausia rasti skirtumus, bet argi mes tokie jau visai hedonistai ir nei kančios, nei vargo nenorim. (čia ne klausimas) Ir palyginimai man dar nepatinka tikrai ne todėl, kad visuomet man kažkaip nesėkmingai baigiasi. Aš, pour example, gal kaip tik labai džiaugčiausi, kad turiu tokią pusseserę.
Mes gimėm tais pačiais metais, tik ji mane truputį aplenkė. Visuomet buvom geros, tik ji - truputį geresnė. Ir valgydavom daug per šventinius balius ir balius šiaip, tie, kurie tiesiog, o ne švenčių proga. Tik ji - daugiau. Ir greičiau. Ir atrodė ji visuomet sočiau, todėl buvo visų tetų numylėtinė: ji – tokia apvalutė ir sveika, o šita *pirštas į mane* - paliegusi ir išblyskusi. Bet argi aš sakau, kad tai blogai. (čia irgi ne klausimas)
O kad nelygybė būtų visai nelygi, tai sužinau aš žinią, kad tėvai jai butą nupirko. Tiesiog. Butą. Tiesiog. (gali būti, kad jau kartojuosi) Ne, ne tai kad aš pavydžiu. Hrr.
Tad nueinu aš pas savo mamá. Aišku, einu ne viena, su dideliausiu priekaištu, maždaug, kodėl tu man nenuperki buto. Ji irgi, aišku, sėdi ne viena, visa tokia su abejinga veido mimika, o dar ir pilną žodžių bagažą turi. Aš jos ir klausiu, kur mano butas. O ji man „Ką?“ Aš pykteliu. Ak, kodėl gi aš niekuomet neapsieinu su minimaliais resursais, išreiškinėdama savo poziciją! Kartojuosi ir vėl klausiu, kodėl man nenuperkamas butas. Pasakoma, kad pati sau savo butą ir pirkčiausi. Va taip vat.
Pas papá nėjau. Kai norėjau mašinos ir man užplaukė, kad jau kas kas, bet tėtis tai turėtų man ją nupirkti, jis juokėsi. Kai nustojo juoktis, pasakė, kad ieškočiausi berno ar šiaip kokio asilo, kuris man jį ir pirktų. Buvau pasibaisėjusi. Mėginau suprotinti, kad maždaug, o ne, ar tu, papá, bent numanai, kokia valiuta atsimokama už brangias dovanas. Tai jis nesibaisėjo, atsakė, jog už viską gyvenime reikia mokėti. Ir paskui dar juokėsi. Va todėl ir sunkus mano gyvenimas, kai pagalvoji.

Patiko (12)

Rodyk draugams

Komentarai (4)

  1. Hm, sunkiai tu čia su tais nepotizmų nebuvimais, beje, tavo dėka ką tik išsiaiškinau šio žodžio prasmę ir…praturtėjau…Paradoksas, sakyčiau, toks mažytis. :)
    Bet, žinok, ką tie dėdės ar kiti besakytų, bei papa, esi vis tiek faina ir šauni,vat. Ir labai faina ir šaunu, kad vėl rašyti pradėjai ir dar taip stipriai… :)

  2. Taigi ne už dyką aš tas progas pasiaiškint, pasimokyt ir ‘turtėti’ dalinu. Už pagyras :)
    Smagu, kad neliekama skoloj. Dėkinga :)

  3. Skaitau ir mąstau:

    tai dar dėkui Dievui, kad tamstos humoro jausmas neeilinis, nes be jo,
    net sunku įsivaizduoti, kokio sunkumo gyvenimas būtų.

  4. O mano vaizduotė tai gera :)

Rašyti komentarą