orai.RytasVakare

Tos amžinos kalbos, kad kiekvienas yra išskirtinis ir nepakartojimas pradeda erzinti. Priverstinis brukimas į sąmonę, kad kiekvienas yra tobulas tvarinys ir turi didžiuotis, kad yra ypatingas, tikrai veikia. Paveikia visus be išimties ir jie pradeda vaizduotis esą unikumai. Tik kartais ima atrodyti, kad jei turėtum identišką kloną, tik tada gal kažką ir sudomintum, nes visų išskirtinumas pasidarė nebeįdomus.

O štai mano diena išskirtinai neįdomi. Vakare sėdim prie senų DVD ir neapsieinam be pykčių. Galiausiai nusprendžiam nemiegoti iki ryto, nes sutartosios paliaubos skelbia, jog pažiūrėsim abiejų mėgstamiausius filmus. Tada dar pasibaram, kurį pirmiau. Tada dar pasibaram. Dėl kažko. Ir žiūrim „8½”. Paskui „Monty Python and the Holy Grail”. Nustembam, nes nespėjam susipykti. Taip jau būna, jog  kai matai, kad momentas geras,  filmas geras, aplinka gera, tai ir bloga kompanija nebetrukdo. Pasistengi susirinkti visą savo negatyvą, uždarai į stalčiukus, kur tavo blogas emocijas suryja pokemonai ir kiti baisūs žvėrys.

Ir jau ryte pradedi sutarti dėl vieno: Fellini‘o filmai nei velnio ne komedijos (nes jeigu jie komedijos, tai aš tuomet esu balerina, kuri, kad būtų visiems aišku, galiu patvirtinti - tikrai tikrai nesu :)) ir išvis, jei žiūrėčiau tuos filmus pirmąsyk, tai jau greičiau bliaučiau, nei juokčiausi. Tik aišku, nežinau kodėl. Bet iliustracija, gal paaiškintų:

Juk aišku iškart, kai viskai išdėstyta diagramose :)

Patiko (11)